A B C D E F G H I Y J K L M N O P R S T U V Z

įvirinti

gramatinės formos

įvirinti → įvirinti – veiksmažodis, pagr. f. įvirintas → įvirinti – dalyvis, vyr. g.,V.,dgs.,būt. k. l. neveik. dlv.,neįv. f.

Tiesioginė nuosaka

	Esamasis laikas	Būtasis kartinis laikas	Būtasis dažninis	Būsimasis laikas
Aš	įvirinu	įvirinau	įvirindavau	įvirinsiu
Tu	įvirini	įvirinai	įvirindavai	įvirinsi
Jis/ji	įvirina	įvirino	įvirindavo	įvirins
Mes	įviriname, įvirinam	įvirinome, įvirinom	įvirindavome, įvirindavom	įvirinsim, įvirinsime
Jūs	įvirinat, įvirinate	įvirinot, įvirinote	įvirindavot, įvirindavote	įvirinsite, įvirinsit
Jie/jos	įvirina	įvirino	įvirindavo	įvirins

Tariamoji nuosaka

Aš	įvirinčiau
Tu	įvirintum, įvirintumei
Jis/ji	įvirintų
Mes	įvirintumėm, įvirintume, įvirintumėme
Jūs	įvirintumėte, įvirintumėt
Jie/jos	įvirintų

Liepiamoji nuosaka

Aš	-
Tu	įvirinki, įvirink
Jis/ji	teįvirinie, teįvirina
Mes	įvirinkime, įvirinkim
Jūs	įvirinkit, įvirinkite
Jie/jos	teįvirina, teįvirinie

Kalbos dalis: dalyvis

Neįvardžiuotinės formos
	Vyriškoji giminė		Moteriškoji giminė
	Vienaskaita	Daugiskaita	Vienaskaita	Daugiskaita
V.	įvirintas (vyr. g.)	įvirinti (vyr. g.)	įvirinta	įvirintos
K.	įvirinto (vyr. g.)	įvirintų (vyr. g.)	įvirintos	įvirintų
N.	įvirintam (vyr. g.)	įvirintiems (vyr. g.)	įvirintai	įvirintoms
G.	įvirintą (vyr. g.)	įvirintus (vyr. g.)	įvirintą	įvirintas
Įn.	įvirintu (vyr. g.)	įvirintais (vyr. g.)	įvirinta	įvirintomis
Vt.	įvirintame (vyr. g.)	įvirintuose (vyr. g.)	įvirintoje	įvirintose

Įvardžiuotinės formos
	Vyriškoji giminė		Moteriškoji giminė
	Vienaskaita	Daugiskaita	Vienaskaita	Daugiskaita
V.	įvirintasis (vyr. g.)	įvirintieji (vyr. g.)	įvirintoji	įvirintosios
K.	įvirintojo (vyr. g.)	įvirintųjų (vyr. g.)	įvirintosios	įvirintųjų
N.	įvirintajam (vyr. g.)	įvirintiesiems (vyr. g.)	įvirintajai	įvirintosioms
G.	įvirintąjį (vyr. g.)	įvirintuosius (vyr. g.)	įvirintąją	įvirintąsias
Įn.	įvirintuoju (vyr. g.)	įvirintaisiais (vyr. g.)	įvirintąja	įvirintosiomis
Vt.	įvirintajame (vyr. g.)	įvirintuosiuose (vyr. g.)	įvirintojoje	įvirintosiose