A B C D E F G H I Y J K L M N O P R S T U V Z

švelnėti

gramatinės formos
švelnėti → švelnėti – veiksmažodis, pagr. f. švelnėtas → švelnėti – dalyvis, vyr. g.,V.,dgs.,būt. k. l. neveik. dlv.,neįv. f.
Tiesioginė nuosaka
Esamasis laikas Būtasis kartinis laikas Būtasis dažninis Būsimasis laikas
Aš švelnėju švelnėjau švelnėdavau švelnėsiu
Tu švelnėji švelnėjai švelnėdavai švelnėsi
Jis/ji švelnėja švelnėjo švelnėdavo švelnės
Mes švelnėjam, švelnėjame švelnėjom, švelnėjome švelnėdavome, švelnėdavom švelnėsim, švelnėsime
Jūs švelnėjate, švelnėjat švelnėjote, švelnėjot švelnėdavote, švelnėdavot švelnėsite, švelnėsit
Jie/jos švelnėja švelnėjo švelnėdavo švelnės
Tariamoji nuosaka
Aš švelnėčiau
Tu švelnėtum, švelnėtumei
Jis/ji švelnėtų
Mes švelnėtumėm, švelnėtumėme, švelnėtume
Jūs švelnėtumėte, švelnėtumėt
Jie/jos švelnėtų
Liepiamoji nuosaka
Aš -
Tu švelnėki, švelnėk
Jis/ji tešvelnėja, tešvelnėjie
Mes švelnėkime, švelnėkim
Jūs švelnėkite, švelnėkit
Jie/jos tešvelnėja, tešvelnėjie
Kalbos dalis: dalyvis
Neįvardžiuotinės formos
Vyriškoji giminė Moteriškoji giminė
VienaskaitaDaugiskaita VienaskaitaDaugiskaita
V. švelnėtas (vyr. g.) švelnėti (vyr. g.) švelnėta švelnėtos
K. švelnėto (vyr. g.) švelnėtų (vyr. g.) švelnėtos švelnėtų
N. švelnėtam (vyr. g.) švelnėtiems (vyr. g.) švelnėtai švelnėtoms
G. švelnėtą (vyr. g.) švelnėtus (vyr. g.) švelnėtą švelnėtas
Įn. švelnėtu (vyr. g.) švelnėtais (vyr. g.) švelnėta švelnėtomis
Vt. švelnėtame (vyr. g.) švelnėtuose (vyr. g.) švelnėtoje švelnėtose
Įvardžiuotinės formos
Vyriškoji giminė Moteriškoji giminė
VienaskaitaDaugiskaita VienaskaitaDaugiskaita
V. švelnėtasis (vyr. g.) švelnėtieji (vyr. g.) švelnėtoji švelnėtosios
K. švelnėtojo (vyr. g.) švelnėtųjų (vyr. g.) švelnėtosios švelnėtųjų
N. švelnėtajam (vyr. g.) švelnėtiesiems (vyr. g.) švelnėtajai švelnėtosioms
G. švelnėtąjį (vyr. g.) švelnėtuosius (vyr. g.) švelnėtąją švelnėtąsias
Įn. švelnėtuoju (vyr. g.) švelnėtaisiais (vyr. g.) švelnėtąja švelnėtosiomis
Vt. švelnėtajame (vyr. g.) švelnėtuosiuose (vyr. g.) švelnėtojoje švelnėtosiose