A B C D E F G H I Y J K L M N O P R S T U V Z

įminime

gramatinės formos
įminimas → įminime – daiktavardis, vyr. g.,Vt.,vns.
└įminime – daiktavardis, vyr. g.,š.,vns. įminti → įminime – veiksmažodis, mes,es. l.,ties. nuos.
Vienaskaita Daugiskaita
V. įminimas (vyr. g.) įminimai (vyr. g.)
K. įminimo (vyr. g.) įminimų (vyr. g.)
K. įminimui (vyr. g.) įminimams (vyr. g.)
G. įminimą (vyr. g.) įminimus (vyr. g.)
Įn. įminimu (vyr. g.) įminimais (vyr. g.)
Vt. įminime (vyr. g.) įminimuose (vyr. g.)
Š. įminime (vyr. g.) įminimai (vyr. g.)
Tiesioginė nuosaka
Esamasis laikas Būtasis kartinis laikas Būtasis dažninis Būsimasis laikas
Aš įminiu, įmenu, įminu, įmintu įmyniau, įminiau, įmitau įmindavau, įmisdavau įmisiu, įminsiu
Tu įmini, įminti, įmeni įminei, įmynei, įmitai įmisdavai, įmindavai įmisi, įminsi
Jis/ji įmena, įmini, įmina, įminta įminė, įmito, įmynė įmindavo, įmisdavo įmis, įmins
Mes įminime, įmename, įminim, įmenam, įmintame, įminam, įminame, įmintam įminėme, įmitom, įminėm, įmynėme, įmitome, įmynėm įmindavom, įmisdavome, įmisdavom, įmindavome įmisime, įmisim, įminsim, įminsime
Jūs įminate, įminat, įminite, įmenate, įmintat, įmintate, įminit, įmenat įmynėte, įmitote, įmitot, įminėt, įminėte, įmynėt įmisdavote, įmindavot, įmindavote, įmisdavot įmisit, įminsit, įminsite, įmisite
Jie/jos įmini, įmina, įminta, įmena įmynė, įminė, įmito įmindavo, įmisdavo įmis, įmins
Tariamoji nuosaka
Aš įmisčiau, įminčiau
Tu įmistum, įmintumei, įmistumei, įmintum
Jis/ji įmintų, įmistų
Mes įmistumėm, įmistume, įmistumėme, įmintumėme, įmintume, įmintumėm
Jūs įmintumėt, įmistumėte, įmistumėt, įmintumėte
Jie/jos įmistų, įmintų
Liepiamoji nuosaka
Aš -
Tu įmisk, įmiski, įmink, įminki
Jis/ji teįmintie, teįmenie, teįmina, teįmini, teįminta, teįminie, teįmena
Mes įminkim, įminkime, įmiskim, įmiskime
Jūs įminkite, įminkit, įmiskite, įmiskit
Jie/jos teįminie, teįmena, teįmintie, teįmenie, teįminta, teįmina, teįmini